Sveiki. Mes čia ne tam, kad prisitaikytume. Mes čia tam, kad Jūs pasikeistumėte.

Komerciniai Lietuvos aludariai gyvena keisto partizanavimo režimu. Kuo mažiau informacijos apie save, kuo daugiau mitų ir legendų. Vieni neturi ko pasakoti, antri į priekį stumia gražų mažųjų eksperimentatorių vizualą, šešėlyje palikdami pramoninį užnugarį ir kilmę, o treti tiesiog leidžia apie save kalbėti gandams. Na, o mes – iš prigimties netylūs ir neramūs, o čia dar ir neturim ko laikyt paslapty. Žodžiu – pavojingi reagentai. Esame „Sakiškių alus“, esame dviese – du namų aludariai, negalėję ramiai lindėti savo virtuvėse ir garažuose.

„Sakiškių alaus“ tėvas Linas

Turbūt nei vienas namų aludaris neleis sumeluoti, jog nuo pat pirmųjų alaus virimų kiekvienam  į galvą ateina tokia maža ir nedrąsi klausiamoji mintis „o ką, jei tai būtų darbas?“ arba „o ką, jei tai parduočiau už pinigus?“. Tokios mintys aplankė ir mus. Aplankė ir labai principingai nesileido būti išprašomos lauk. Ilgainiui tai užvaldė ir sujaukė protą. Na, o viso to rezultatas – apleisti kiti veiklos barai (tame tarpe ir profesiniai) ir mūsų dviejų siluetai, palinkę virš garuojančios įrangos, mažose mūsų gamybinėse patalpose, apsuptose pušynų.

Vilniaus aludarių bendruomenėje esame gerai žinomi kaip Linas Zakarevičius ir Gediminas Volkas. Linas į namų aludarystę atėjo iš smalsumo, iš noro sukurti kažką savo ir unikalaus. Galų gale, pats alaus mitologizavimas žadino norą to imtis, mat visąlaik yra įsivaizduojama, jog alaus gamyba yra labai technologizuota ir sudėtingiems gamybiniams procesams pavaldi veikla. Pradėjęs nuo tradicinės aludarystės, gajos Šiaurės Lietuvos sodybose, Linas greit tobulėjo, atrasdamas vis naujas gamybos technologijas, ingredientus. Ilgainiui raganavimas prie puodo baigėsi. Rezultatas tapo labiau nuspėjamas, o šiuolaikinės gamybos priemonės, geri salyklai, naujos apynių veislės iš viso pasaulio ir darbas su daugeliu skirtingų mielių, Liną pavertė moderniu namų aludariu, apskaičiuojančiu savo vandens mineralinę sudėtį bei fermentacijos rėžimus. Ilgą laiką dirbęs popieriaus versle, Linas pagaliau ryžosi pradėti ir alaus verslą.

„Sakiškių alaus“ krikštatėvis Gediminas

Mūsų susitikimo link aš atėjau iš visai kitos pusės. 2010 – 2011 metai buvo labai geri Londono alaus scenai. Didžiąją Britaniją pasiekusi JAV alaus craft’o banga sukėlė didelį susidomėjimą alumi ir taip jau gilias šio gėrimo tradicijas turinčioje šalyje. Daug jaunų žmonių ėmėsi tyrinėti naujas žaliavas ir virti alų namuose. Vienas po kito pradėjo atsidarinėti bravorai ir naujos alaus gėrimo vietos. Juos visus siejo vienas didelis tikslas – kurti vis intensyvesnio skonio alų, gaivinti ir modernizuoti mirštančius ir apleistus alaus stilius ir edukuoti alaus vartotojus. Kuo toliau, tai tapo vis labiau madoj ir „ant bangos“. Kaip jauną ir smalsų, savo kelio ieškantį ir svečioje šalyje gyvenantį imigrantą, ta banga kartu nusinešė ir mane. Grįžęs į Lietuvą aš ieškojau alaus, kokį buvau papratęs gerti, tačiau parduotuvių lentynose buvo sunku rasti kažką, kas turėtų bent kiek charakterio. Taip aš pradėjau virti alų namuose. Viriau tai, kas man buvo įprasta, tuo tarpu Lietuvoje net namų aludariai į tai dar žiūrėjo kiek atsargiau – taip mano virtuvėje pradėjo kunkuliuoti agresyvūs IPA, stautai, porteriai. Greit tobulėjau ir savo bekompromisiniu požiūriu į alų dalinausi internete. Netrukus man pasiūlė prisijungti prie Lietuvos modernaus alaus pionierių – „Dundulio“ komandos. Iki „Sakiškių“ starto, paskutinius porą metų dirbau šio prekės ženklo pardavimų vadybininku Vilniaus regione.

Kartu sudėjus, su Linu esame laimėję ne vieną apdovanojimą, tačiau visų didžiausias yra mūsų bendras noras kurti alų be kompromisų. Alų su tikslu ir paskirtimi. Alų be atsargumo ar noro neišgąsdinti.  Tokį alų mes visąlaik kūrėme patys sau, o dabar kursime ir kitiems. Esame iniciatyva iš apačios. Patys kaip alaus vartotojai pasigendame įvairovės rinkoje. Norime šią nišą turtinti. Ne tik širdyje, tačiau ir procese mes vistiek liekam namų aludariais, tiesiog nuo šiol turime kiek didesnius puodus.

Savadarbis virimo blokas mums leidžia išvirti apie 500 litrų alaus vienu kartu. Dviem virimais užpildome vieną fermentacijos talpą. Tokių talpų iš viso turime dvi. Tokiomis sąlygomis, gerai planuodami procesą, per mėnesį planuojame pagaminti apie keturias tonas alaus. Net ir tarp mažųjų aludarių esame nykštukai savo dydžiu. Tik ne ambicijomis. Mūsų siekis – kurti įdomiausią ir kokybiškiausią alų šalyje. Ir.. Mes kelyje. Be galimybės pasukti atgal ar į šoną. Mes – du naivūs namų aludariai. Mes – „Sakiškių alus“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *